Venecija

Pasakojama vienuolikmečio berniuko akimis pamatyta Antrojo pasaulinio karo istorija. Per atostogas norėjęs pagaliau aplankyti svajonių miestą, į kurį vyksta jau kelios jo šeimos kartos ir kurio aikščių bei gatvių pavadinimus jis moka atmintinai, 1939-ųjų vasarą Marekas atsiduria ties Lenkijos siena, mitiniuose Pakraščiuose, sename dvare prie Sano upės, kurį didvyriškai bando išsaugoti jo teta Veronika. Čia suranda užuovėją šeimos moterys ir jų vaikai. Tačiau didieji įvykiai: pralaimėtas karas, vokiečių okupacija, žydų naikinimas, kolaboravimas, pasipriešinimas – neaplenkia ir dvaro. Neaplenkia ir šeimos dramos, neišsipildžiusios gražuolių seserų meilės istorijos. Vienintelė dvaro gyventojų paguoda tampa rūsyje ištryškęs mineralinio vandens šaltinis, kuriame Marekas sukuria savąją Veneciją – vietą, kur skamba Šopeno muzika ir dalijamasi slapčiausiomis svajonėmis.