Persona

Garsi teatro aktorė Elizabet Vogler vieno spektaklio metu netikėtai nutyla. Ji nebepajėgia ištarti nei žodžio. Nustatęs, kad moteris psichiškai sveika, tik panirusi į keistą būseną, daktaras pasiūlo pailsėti. Elizabet išvyksta prie jūros, o ją lydi slaugė Alma. Aktorė visą laiką tyli, o slaugė – nepaliaudama kalba. Pasakoja savo slapčiausius išgyvenimus – apie sužadėtinį, prarastą meilę, abortą. Taip mėgindama išprovokuoti kalbėti ir Elizabet. Vėliau Almai pavyksta išsiaiškinti ir slaptas, itin skausmingas aktorės gyvenimo detales. Moterų santykiai pereina visus psichologinius etapus – nuo gailesčio iki neapykantos, nuo švelnumo iki užsiplieskimo fiziškai sužaloti. Moterys nenorom viena kitoje atpažįsta save. Scenarijų šiam filmui Ingmaras Bergmanas rašė ligoninėje gydydamasis pneumoniją. Jis nuo pradžių žinojo, kad Almos vaidmenį kurs Bibi Andersson, o Elizabet – Liv Ullmann. Vienoje nuotraukoje režisierius pastebėjo neįtikėtiną šių moterų panašumą, tai ir buvo impulsas naujam filmui. I. Bergmanas rašė, kad kurdamas „Personą“, o vėliau filmą „Šnabždesiai ir riksmai“, atskleidė bežodes paslaptis, kurias perteikti gali tik kinas. 1967 m. „Persona“ Švedijoje pelnė „Auksinį skarabėjų“ kaip geriausias filmas, prizas įteiktas ir B. Andersson už geriausią aktorės darbą. 1968 m. Nacionalinė kino kritikų asociacija įteikė prizus už geriausią filmą, režisieriaus bei aktorės (B. Andersson) darbą. (N-16)