Raštingumo sezonas

Pirmiausia apie aktorius: Ričardas Gere yra mįslė. Ar jis geras aktorius, ar tiesiog žino kelis gerus triukus ir jo veidas yra neišvengiamai įsimintinas? Mačiau jį gal dvidešimtyje filmų ir negaliu pasakyti, kad jis man patinka. Bet neturiu ko ir prikišti. Kažkokia kankynė... Tiesa, jis budistas ir Dalai Lamos draugas. Šviesios atminties Jurga pasakodavo, kaip visus nuoširdžius Tibeto budizmo adeptus erzindavo, kad šitas tipas dėka savo pinigų ir žvaigždės statuso nuolat gaudavo atsisėsti vos ne Jo Šventenybės dešinėje, o štai mantrų išvarginti tikėjimo broliai turėdavo kepti karštoje Dharamsalos saulėje. Kita vertus, Gere nuveikė be galo daug, kad Tibeto kova už laisvę būtų žinoma pasauliui. Žodžiu vėl – nėra ko prikišti. Juliete Binosh yra tokia prancūzė, kad net šiame filme po savo virtuvę kaukši ilgaauliais batais, o jos švarkeliai tarsi tiesiai nužengę iš Louis Vuitton reklaminio klipo (to ankstesnio, kuris nevulgarus) Ji labai graži ir jos akyse yra liūdesys – pragaištingas kokteilis, būtinas tikrai kino žvaigždei arba gal čia tiesiog tas Viduržiemio jūros pakrančių gališkas gymis, kuris taip žavi kino žiūrovus. Na gerai, ji puiki aktorė. Ir būtina paminėti Flora Cross, nes tai jos aktorinis debiutas. Vaikai kine visada yra režisieriaus talento patikrinimas. Vaikai nevaidina, o jei vaidina, tai vaizdas būna klaikus. Tokiu būdu režisierius turi žinoti ko jis siekia ir kaip panaudoti vaiką kadre taip, kad jis taptų organiška filmo dalimi. Atrodo, kad tas filmo