Fani ir Aleksandras

Sykį vienas profesorius, visą gyvenimą studijavęs “Romeo ir Džuljetą”, pasakė, jog atiduotų visą pasaulį, kad tik galėtų dar kartą pjesę perskaityti iš naujo, nieko apie ją nežinant. „Fenė ir Aleksandras“ - vienas iš tų filmų, kurie sukelia jausmus, būdingus tik jiems vieniems, ir tampa nepakartojamais, iki galo nesuvokiamais atsiminimais. Ingmar’as Bergman’as sakė, kad „Fenė ir Aleksandras“ bus jo paskutinis filmas. Šiame šedevre, rodos, jis sudėjo visą žmogaus gyvenimą. Vaikystė, jaunystė, senatvė, vyrai, moterys, krikščionys, žydai, racionalumas, beprotybė, turtas, vargas, religingumas, šventvagystė. Ir visa tai apipinta magija, įsivaizdavimais, tragedija, romantika ir eile įsimintinų ir ypatingai savitų veikėjų. Filmo siužetas sukasi apie Ekdahl’ų šeimos gyvenimą 1907-aisiais metais neįvardytame Švedijos miestelyje. Visa giminė – močiutė Helena, jos sūnūs su žmonomis bei vaikais, artimi draugai ir tarnaitės – kaip ir kasmet susirenka kartu švęsti Kalėdų. Iš vieno vakaro pokalbių galima daug sužinoti apie šeimos problemas ir santykius, tačiau Ekdahl’ai artimos meilės dėka vis dėlto visad apgaubti šviesos ir šilumos – iki akimirkos, kai vienas iš sūnų miršta, ir jo žmona, likusi viena su vaikais, ieškodama meilės bei paramos, išteka už miestelio vyskupo, kuris netrukus pasirodo esąs žiaurus šeimininkas, jau pražudęs bent vieną iš penkių buvusių žmonų. Filmas – gana ilgas (188′), savotiškai padalintas į tris dalis, kurios atskirtos nuostabia spalvų, šešėlių bei nuotaikų