Garsiau už bombas

Praėjus trejiems metams po žmonos Izabelės žūties, Džynas vėl bando rasti ryšį su sūnumis – užsisklendusiu paaugliu Džona ir ką tik tėvu tapusiu Konradu. Namuose vis dar tvyro Izabelės dvasia, o namiškiai nepaliauja klausti „kodėl?“, net jei atsakymas jau seniai aiškus. Stumdami nuo savęs slogias mintis, jie ieško užmaršties – darbo, kompiuterinių žaidimų, sekso. Tačiau liūdesys, savas ir svetimas, visad greta. Kaip priimti kito skausmą, kai gerklę spaudžia savasis? Kaip atversti naują lapą ir išmokti gyventi toliau? Filmo veikėjai bando susidoroti su netekties skausmu. Vis dėlto tai yra daugiau nei istorija apie sielvartą, tai filmas apie žmogaus tapatybę ir atmintį, apie tai, kaip kiekvienas tuos pačius įvykius prisimena skirtingai ir kaip tai veikia jų asmenybes“, – sako režisierius Joachimas Trieras.